Clifford Geertz
Cliffordas (Jamesas) Geertzas, kultūros antropologas, gimė 1923 m. San Franciske, studijavo antropologiją Harvarde, dėstė antropologiją ir socialinius mokslus Kalifornijos ir Čikagos universitetuose, Prinstono aukštesniųjų studijų institute, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Javoje, Balyje, Maroke. Siūlome savo skaitytojams esė iš "Baltų lankų" rengiamo Geertzo darbų rinkinio, kuriame jis apžvelgia naujus socialinių mokslų metodus, aptaria jų santykį su humanitariniais mokslais.
I
Kai kurie dalykai, manau, akivaizdūs. Viena, kad pastaraisiais metais intelektualiniame gyvenime intensyviai maišėsi žanrai. Antra, kad daugelis sociologų atsisakė dėsniais bei pavyzdžiais grindžiamo reiškinių aiškinimo idealo ir pamėgo tokį, kuris remiasi atvejų analize bei interpretacijomis, ėmė ieškoti ne tiek to, kas sieja planetas ir švytuokles, kiek to, kas bendra chrizantemoms ir kardeliams. Tiesa ir tai, kad iš humanitarinių mokslų nusižiūrėtos analogijos tampa tokios svarbios sociologijai, kokios reikšmingos fizikai ilgai buvo iš amatų ir technikos mokslų paimtos analogijos. Dar daugiau - aš ne tik manau, kad šie dalykai akivaizdūs, bet ir tikiu, kad jie visi teisingi; tad juos lėmęs kultūros susimaišymas - socialinės minties pokytis - yra mano tyrinėjimų objektas.
Šis žanrų maišymas - tai kur kas daugiau, negu Hario Houdinio ar Richardo Nixono tapimas romanų herojais arba Vidurio vakarų žudynių vaizdavimas tarsi gotikiniuose romanuose. Tai ir filosofiniai tyrinėjimai, panašūs į literatūros kritiką (prisiminkime Stanley`aus Cavello darbus apie Beckettą ar Thoreau, Sartre`o - apie Flaubert`ą), ir mokslinės diskusijos, primenančios beletristiką morceaux (Lewis Thomas, Lorren Eiseley), ir barokinės fantazijos, pateikiamos kaip rimti empiriniai stebėjimai (Borgesas, Bartheleme), ir istoriniai darbai, sudaryti iš lygčių ir teismo parodymų sąrašų (Foselis ir Engermanas, Le Roi Ladurie), ir dokumentų rinkiniai, skambantys kaip išpažintys (Maileris), ir parabolės, parašytos kaip etnografijos darbai (Castaneda), ir teoriniai traktatai, išdėstomi kaip kelionių aprašymai (Lévi-Straussas), ir ideologiniai argumentai, duodami kaip istoriografiniai tyrinėjimai (Edwardas Saidas), ir epistemologinės studijos, sukonstruotos kaip politiniai traktatai (Paulis Feyerbandas), ir asmeninių memuarų pavidalo metodologinė polemika (Jamesas Watsonas). Ypač šiai epochai būdinga Nabokovo "Pale Fire" ("Blyški liepsna"), sunkiai apibūdinamas veikalas, kurį sudaro poezija ir proza, išnašos ir ligoninės vaizdai. Belieka laukti eilėmis išdėstytos kvantų teorijos ir algebra perteiktos biografijos.
Žinoma, tam tikru atžvilgiu šie dalykai nėra nauji - Lukrecijus, Mandeville`is, Erasmus Darwinas - visi jie rimavo savo teorijas, tačiau dabar painiojant diskurso variantus pasiekta tokia riba, kai tampa sunku tiek apibūdinti autorius (kas toks yra Fouaoult - istorikas, filosofas, politikos teoretikas? kas Thomas Kuhnas - istorikas, filosofas, pažinimo sociologas?), tiek suklasifikuoti darbus (kam priskirti George`o Steinerio "After Babel" - lingvistikai, kritikai ar kultūros istorijai? kas yra Williamo Glasso "On being Blue" - traktatas, neformalus pasakojimas, apologetika?). Ir tai ne tik keistų pramogų ar atsitiktinio smalsumo dalykai, ne tik akivaizdus faktas, jog naujoves apskritai sunku išreikšti kategorijomis. Tai pakankamai visuotinis ir pakankamai išskirtinis reiškinys, įtikinamai parodantis, kad mums prieš akis - ne kultūros žemėlapis, eilinį kartą perbraižomas perstumiant kelias ginčytinas sienas ir pažymint dar kelis žavingus kalnų ežerus, o pačių topografijos principų pasikeitimai. Kažkas darosi mūsų mąstymui apie patį mąstymą.
Kad pajustume savo santykį su tuo, ką skaitome ir ką rašome, laikydamiesi grynai demokratiško nuosaikumo, nebūtina remtis hermetiniu écriture požiūriu, kai ženklai težymi aibę ženklų, arba taip atsiduoti teksto malonumui, kad reikšmes užgožtų mūsų reakcijos. Savybės, siejančios tekstus vieną su kitu ir leidžiančios, bent jau ontologiškai, juos gretinti, ima atrodyti svarbios tiek juos apibūdinant, tiek bandant atskirti; ir, užuot susidūrę su natūralių rūšių, fiksuotų ryškiai kokybiškai besiskiriančių tipų komplektais, vis labiau regime save, apsuptus plataus, kone vientiso įvairiai sumanytų ir skirtingai sudėtų veikalų lauko, kurį galėtume susisteminti tik praktiškai, santykiškai, pagal užsibrėžtą tikslą. Ir ne todėl, kad nebeturėtume interpretacijos metodų; turime jų daugiau nei bet kada, sukurtų neretai bet kaip, idant prisiderintume prie situacijos, kuri yra nestabili, daugialypė, nesimetriška ir beviltiškai netvarkinga.
Turint omeny socialinius mokslus, visa tai rodo, kad dažnai apraudamu savitumo trūkumu jie daugiau iš kitų nebeišsiskirs. Dabar netgi sunkiau negu bet kada socialinius mokslus laikyti neišsivysčiusiais gamtos mokslais ir laukti, kada juos sustiprins iš toliau pažengusių sferų atėjęs pastiprinimas; arba laikyti juos bukais, pretenzingais humanitarinių mokslų paskirties uzurpatoriais, žadančiais tikrumą, kokio neįmanoma pasiekti, ar aiškiai turinčiais savitą užmojį, kokią nors trečiąją kultūrą, turint galvoje dvi Snow kanonines. Tačiau visa tai tik į gera: nebejausdami būtinybės tapti taksonomiškai nepriekaištingi, nes kiti irgi tokie nėra, individai, suvokiantys save kaip socialinius mokslininkus (ar bihevioristus, ar humanitarus, ar kultūros specialistus), galėjo dirbti savo darbus pagal savo pačių reikmes, o ne iš šalies atėjusias nuorodas, ką jiems reikėtų daryti, o ko ne. Clyde`o Kluckhohno kadaise išsakyta mintis apie antropologiją, - jog tai intelektualinio brakonieriavimo licencija, - atrodo ne tik teisingesnė dabar, negu tada, kai jis tai pasakė, bet ir tinkanti kur kas platesnei už antropologiją sričiai. Gimę daugiapavidaliai socialiniai mokslai klesti, o padėtis, kurią čia apibūdinau, tampa visuotinė.
Tad socialiniams mokslininkams paaiškėjo, kad jiems ir nereikia mėgdžioti fizikų ar užsisklendusių humanitarininkų, nei išrasti kokios nors naujos būties srities, kuri taptų jų tyrinėjimo objektu. Vietoje to jie, atsidėję savo pašaukimui, galėjo aiškintis bendruomenės gyvenimo tvarką ir spręsti, kaip tai, ką jie darė, siejosi su panašiais užmojais, kai jiems pavykdavo šio to pasiekti; ir dauguma šių mokslininkų rinkosi iš esmės hermeneutišką - arba, jei šis žodis gąsdina, primindamas biblinius fanatikus, literatūros šarlatanus ar senovės germanų profesorius, - "interpretacinį" savo užduoties sprendimą. Šiais naujais išblukusių žanrų laikais daugelis pasirinko kitokius metodus: struktūralizmą, neopozityvizmą, neomarksizmą, mikromikro-deskriptyvizmą, makromakrosistemų konstravimą ar tą keistą sveiko proto ir sveikos beprotybės derinį - sociobiologiją. Tačiau kryptis į socialinį gyvenimą, esą tvarkomą simbolių (ženklų, įvaizdžių, signifikatų, Darstellungen... terminologija įvairuoja), kurių reikšmę (prasmę, turinį, signifikaciją, Bedeutung...) reikia įsisąmoninti, jei norime perprasti tą santvarką ir suformuluoti jos principus, įgavo grėsmingą mastą. Miškai pilni aistringų interpretatorių.
Interpretacinis aiškinimas, - aiškinimo būdas, o ne vien pakili glosografija, - dėmesį kreipia į tai, ką institucijos, veiksmai, vaizdiniai, posakiai, įvykiai, papročiai, visi įprasti socialinių mokslų domėjimosi objektai, reiškia tiems, kuriems tos institucijos, veiksmai, papročiai ir t. t. priklauso. Tokio aiškinimo rezultatas - ne dėsniai (kaip Boyle`o), jėgos (kaip Voltos) ar mechanizmai (kaip Darwino), o konstrukcijos, tokios kaip Burckhardto, Weberio ar Freudo: sisteminis konceptualaus pasaulio, kuriame gyvena condottiere, kalvinistai ar paranoikai, dešifravimas.
Skiriasi pačių konstrukcijų pobūdis: Burckhardtas vaizduoja, Weberis modeliuoja, Freudas diagnozuoja, tačiau visus juos vienija pastangos formuluoti, kaip viena ar kita tauta vienu ar kitu laikotarpiu, vienas ar kitas asmuo save suvokia, ir tai nustačius spręsti, kaip mes iš viso suprantame socialinę santvarką, istorinius pokyčius ar apskritai psichikos funkcionavimą. Tiriami atvejai ar atvejų grupės ir ypatybės, kurios juos išskiria, tačiau šio tyrimo tikslai siekia taip toli, kaip mechanikos ar fiziologijos: surūšiuoti žmogaus patirtį.
Užsibrėžus tokius tikslus ir tokiu būdu jų siekiant, analitiko retorikoje, aiškinimo tropuose ir vaizdiniuose randasi tam tikrų naujovių. Kadangi teorija, mokslinė ar kitokia, daugiausia remiasi analogija, "įsivaizdavimo kaip" principu, ne tokio aiškaus suvokimu per aiškesnį (Žemė - tai magnetas, širdis - tai pompa, šviesa - bangos, smegenys - kompiuteris, erdvė - balionas), pasikeitus teorijai, keičiasi ir ją išreiškiančios idėjos. Ankstesnėse gamtos mokslų raidos stadijose, kai analogijos dar nebuvo taip labai užsisklendusios savo srityse, - jose (kibernetika, neurologija) ir dabar dar analogijos nėra užsisklendusios, - kaip tik daugiausia amatų ir vėliau pramonės pasaulis pateikė lengvai suvokiamų realijų (lengvai, nes certum quod factum, kaip sakė Vico, jas sukūrė žmogus), su kuriomis tos sunkiai suvokiamos (ne žmogaus sukurtos) galėjo patekti į pažintų dalykų sritį. Mokslas iš garo variklio turėjo daugiau naudos nei garo variklis iš mokslo; be dažytojo amato nebūtų chemijos; metalurgija - tai teorizuota kalnakasyba. Socialiniai mokslai, bent jau tie, atsiriboję nuo redukcionistinės savo objekto sampratos, vis daugiau analogijų suranda ne fizinės manipuliacijos srityse, o kultūrinio veiksmo išmonėse - teatre, tapyboje, gramatikoje, literatūroje, teisėje, žaidimuose. Ką svertas davė fizikai, šachmatų figūros ėjimas žada sociologijai.
Žinoma, pažadai ne visada ištesimi, o kai ištesimi, dažnai pasirodo buvę grasinimai; tačiau visiškai aišku, kad linkstama į socialinių teorijų dėstymą lošėjams ir estetams, o ne santechnikams ir inžinieriams artimesne kalba. Tai, kad socialiniuose moksluose ieškant paaiškinančių analogijų gręžiamasi į humanitarines sritis, patvirtina žanrų destabilizaciją ir "interpretacinio posūkio" pradžią, o akivaizdžiausia viso to išdava yra pakitęs socialinių studijų diskursas. Mąstymo įrankiai keičiasi, ir visuomenė vis rečiau ir rečiau vaizduojama kaip sudėtinga mašina ar tarsi organizmas, vis dažniau - kaip rimtas žaidimas, gatvės drama ar tam tikra elgsena.
II
Žinoma, ši terlionė su kompozicijos, tyrimo ir aiškinimo ypatybėmis rodo ženklų sociologinės vaizduotės posūkį, traukiantį ją į sunkias ir nepažįstamas sritis. Tokie mąstymo būdo pokyčiai taip pat sėkmingai gali stumti į tamsą ir iliuzijas, kaip ir į tikslumą bei tiesą. Jeigu viso to išdava nebus tik įmantrūs plepalai ar dar didesnės nesąmonės, turės išsiugdyti kritinė sąmonė; ir kadangi dabar įvaizdžių, metodų, teorijų ir stilių iš humanitarinių mokslų skolinamasi daugiau nei anksčiau, visa tai turi atkeliauti iš humanitarų ir jų apologetų, o ne iš gamtos mokslininkų stovyklos. Tie humanitarai, ilgus metus į sociologus žvelgę kaip į technologus ir žmones, besikišančius į svetimus reikalus, švelniai kalbant, nėra pasiruošę bendradarbiauti.
Vargu ar socialiniai mokslininkai, ką tik atsikratę, ir tai nevisiškai, socialinės fizikos svajų - viskam tinkančių dėsnių, unifikuoto mokslo, operacionalizmo ir panašių dalykų, - yra pasiruošę geriau. Visuotinė profesinės tapatybės maišatis jų negalėjo ištikti tinkamesniu metu. Jeigu sociologai rengiasi plėtoti analizės sistemas, kuriose tokios nuostatos kaip taisyklių laikymasis, vaizdinio konstravimas, nusistatymo išreiškimas ir tikslų formulavimas užims svarbiausią vietą - svarbesnę už priežasties izoliavimo, kintamojo nustatymo, jėgos matavimo ar funkcijos apibrėžimo nuostatas, - jiems labai prireiks visokeriopos šias sąvokas geriau už juos išmanančių žmonių pagalbos. Reikia ne tarpdisciplininės brolybės, o juo labiau intelektualinės eklektikos. Visuotinai pripažįstama, kad ribos, grupuojančios mokslininkus į intelektualines bendruomenes arba (tai tas pat) juos skiriančios, šiandien brėžia itin ekscentriškas trajektorijas.
Humanitarų nuomonės apie socialinių mokslininkų praktiką būna reikalingiausios tada, kai reikia aptarti iš humanitarų valdų socialinei analizei pasiskolintų modelių išdėstymą. Tai - tas "atsargus analoginis mąstymas", pasak Locke`o, "dažnai leidžiantis mums atskleisti tiesas ir atrasti naudingus dalykus, kurie antraip liktų paslėpti". (Locke`as kalbėjo apie ugnies uždegimą, vieną į kitą trinant dvi lazdas, ir karščio, kaip atomų trinties, teoriją, nors verslo partnerystė bei socialinė sutartis jam taip pat būtų padėjusi.) Pastangos mąstyti atsargiai; kas naudinga, tas teisinga, - tai ir yra, taip sakant, sėkmės paslaptis.
Žaidimų analogijos šiuolaikinėse socialinėse teorijose tampa vis populiaresnės ir vis labiau prašosi kritiško įvertinimo. Polinkis į vieną ar kitą elgesio tipą žiūrėti kaip į vieno ar kito tipo žaidimą yra kilęs iš įvairių šaltinių (tikriausiai neišskiriant nė stebimojo sporto, tapusio tokio svarbaus masinėje visuomenėje). Tačiau svarbiausi - Wittgensteino gyvenimo formų, kaip kalbinių žaidimų, koncepcija, Huizingos žaidybinis požiūris į kultūrą ir naujoji Neumanno bei Morgensterno "Žaidimų ir ekonominės elgsenos teorijos" ("Theory of Games and Economic behaviour") strategija. Iš Wittgensteino atėjo valingo veiksmo, kaip "taisyklių laikymosi", samprata, Huizinga žaidimą laiko kolektyvinio gyvenimo paradigma, von Neumannas ir Morgensternas į socialinę elgseną žvelgia kaip į atliepiantį manevravimą, kurio tikslas - išmokų padalinimas. Visi kartu jie išryškina nervingą ir nervinantį interpretacijos stilių socialiniuose moksluose, kuriam būdingas stiprus formalios tvarkos jausmas ir lygiai toks pat stiprus radikalaus tos sutartinės tvarkos pojūtis: šachmatų lentos neišvengiamybė, kurios galbūt buvo įmanoma išvengti.
Ervingo Goffmano, galbūt žymiausio šiuo metu ir, be abejo, išradingiausio Amerikos sociologo, darbai, pavyzdžiui, beveik ištisai remiasi žaidimų analogija. (Taip pat Goffmanas gana plačiai naudojasi scenine kalba, bet kadangi jis žiūri į teatrą kaip į keistai įmantrų bendravimo žaidimą - kaukėtų pingpongą, - jo darbas nėra iš esmės dramaturgiškas.) Goffmanas taiko žaidimo vaizdinį kone viskam, kas jam krinta į akį, o tai, kadangi jis nėra uolus nuosavybės teisių gynėjas, yra labai didelis dalykas. Tiesioginiai ar netiesioginiai melai, metamelai, neįtikimos tiesos, grasinimai, kankinimai, kyšiai ir šantažas, viskas, iš ko susideda šnipų pasaulis, konstruojama kaip "išraiškos žaidimas"; apgavysčių karnavalas labiau panašus į gyvenimą apskritai, nes, kaip kadaise yra sakęs Conradas ar Le Carré, "agentai šiek tiek panašūs į mus, ir mes šiek tiek panašūs į agentus". Etiketas, diplomatija, nusikaltimai, finansai, reklama, įstatymai, suviliojimai ir ta kasdieninė "žaismingo etiketo karalija" - tai "informacijos žaidimai", painios žaidėjų, komandų, ėjimų, pozicijų, sutartinių ženklų, žinojimo lygmenų, lošimo bei rezultatų struktūros, kuriose klesti tik tie, "žaidimo verti", pasiryžę "apsimetinėti kiekvieną akimirką".
Tai, kas vyksta psichiatrinėje ar kokioje kitoje ligoninėje, kalėjime ar net internatinėje mokykloje, Goffmano veikaluose tampa "ritualiniu savasties turėjimo žaidimu", kur personalas rankose laiko daugumą "paveiksliukų" ir visus kozirius. Tęte-ŕ-tęte, prisiekusiųjų pasitarimas, "užduotis, sutartinai vykdoma fiziškai artimų vienas kitam asmenų", šokis dviese, mylėjimasis ar boksas - iš tiesų visi susitikimai akis į akį - yra žaidimai, kuriuose visoks "netinkamas poelgis gali pradurti ploną betarpiškos tikrovės maišelį, - tą turėtų žinoti kiekvienas psichopatas ar komikas". Socialinis konfliktas, nukrypimas, verslininkystė, seksualiniai vaidmenys, skirstymasis į rangus ir paprasčiausias žmogaus poreikis būti pripažintam traktuojama vienodai. Gyvenimas - tai strategijų kratinys.
Arba gal geriau, kaip Damonas Runyonas kartą yra pasakęs, kai trys bus prieš du. Nes iš Goffmano ir viso spiečiaus vienaip ar kitaip juo sekančių ar juo besiremiančių mokslininkų darbų iškylantis visuomenės vaizdas panašus į gambitų, klaidinančių manevrų, machinacijų, blefo, maskavimosi, suokalbių ir paprastų apgavysčių tėkmę - tokiais būdais kovoja individai ar jų grupės, kartais gudriai, bet dažniausiai komiškai, žaisdamos paslaptingus savo žaidimus, kurių struktūra aiški, bet prasmė - ne. Radikaliai neromantiškas, kandus, atšiauraus pažinimo kupinas Goffmano požiūris gana sunkiai dera su tradicinėmis humanistinėmis vertybėmis. Tačiau tai jo nė kiek nesumenkina. Kita vertus, su savo nuolankia "daryk, kaip daro visi" etika nėra jis jau toks nežmoniškas.
Kad ir kaip ten būtų, ne visos žaidybinės socialinio gyvenimo koncepcijos tokios niūrios, kai kurios būna gana žaismingos. Visas jas vienija požiūris, kad žmonės dažniau vadovaujasi taisyklėmis, o ne jėga, kad taisyklės siūlo strategijas, strategijos inspiruoja veiksmus, veiksmais siekiama naudos - pour le sport. Kaip tikruose žaidimuose - beisbole, pokeryje ar pačizi - sukuriamos nedidelės reikšmių visatos, kuriose kai kurie dalykai leidžiami, kai kurie ne (žaisdamas domino nepadarysi rokiruotės), panašiai esti tikėjimo, seksualinio elgesio ar valdžios sferose (nesukelsi banke maišto). Žiūrėti į visuomenę kaip į žaidimų rinkinį reiškia regėti joje didingą nustatytų normų ir atitinkamų procedūrų visumą - ankštą, troškų ėjimų ir atsakomųjų judesių pasaulį, gyvenimą en rčgle. "Įdomu, - pasakęs princas Metternichas, kai karališko pokylio metu padėjėjas pašnibždėjo jam į ausį, kad pasimirė visų rusų caras, - kokie galėtų būti šio poelgio motyvai".
Analogijos su žaidimais nėra toks požiūris į daiktus, kuris galėtų patikti humanistams, mėgstantiems vaizduotis žmones ne besilaikančius taisyklių ir siekiančius naudos, o veikiančius laisvai bei reiškiančius savo tauriąsias savybes. Tačiau sunku paneigti, kad tokios analogijos neblogai nušviečia labai daug šiuolaikinio gyvenimo aspektų ir įvairiais būdais užčiuopia patį gyvenimo pulsą. ("Jei nepakenti makiavelizmo, - sakoma vienoje neseniai išėjusio "New Yorker" karikatūroje, - pasitrauk iš klikos".) Jeigu norima žaidimų analogijai priešintis, to negalima daryti paprasčiausiai reiškiant panieką - atsisakant pažvelgti pro teleskopą ar jausmingai kartojant šventas tiesas ir cituojant Šventąjį Raštą aplink žemę nebesisukančiai saulei. Reikia įsigilinti į detales, tirti darbus ir kritiškai įvertinti interpretacijas - ar tai būtų Goffmano požiūris į nusikaltimą, kaip reputacijos lošimą, ar Haroldo Garfinkelio lyties pakeitimo, kaip tapatybės žaidimo, aiškinimas, ar Gregory`o Batesono šizofrenijos, kaip taisyklių sąmyšio, suvokimas arba mano paties pateikta sudėtingų Vidurio rytų turgaus procesų, kaip tam tikrų informacijos varžybų, samprata. Socialinei teorijai nusigręžus nuo varančiųjų (stūmoklių kalbos) ir atsisukus į žaidybines (pramogų kalbos) metaforas, humanitariniai mokslai susisieja su jos diskusijomis ne kaip skeptiški stebėtojai, o kaip jos vaizdinių šaltinis, bendrininkas, nusipelnantis savo dalies.
III
Nuvalkiota socialinio gyvenimo, kaip teatro, analogija - visas pasaulis yra scena, o mes tik vargšai po ją trypinėjantys aktoriai ir t. t. - žinoma jau labai seniai. Be to, scenos terminai, ypač "vaidmuo", bent jau nuo ketvirtojo dešimtmečio nedingsta iš sociologinio diskurso. Santykiškai nauji - nauji, ne beprecedentiški - yra du dalykai. Pirma, įvairialypės analogijos imamos taikyti plačiai ir sistemingai, jos neišdėstomos dalimis - kelios aliuzijos šen, keli tropai ten. Antra, analogijos pradedamos taikyti ne kaip menkavertės "tiesiog įdomybės", kaukės ar farso intarpai, kas apskritai buvo būdinga jų naudojimui, o konstruktyviai ir tikrai dramaturgiškai - darant, o ne simuliuojant, kaip sakė antropologas Victoras Turneris.
Be abejo, abu dalykai susiję. Konstruktyvisto supratimas, kas yra teatras - t. y. poiesis, - reiškia, kad dramaturginis požiūris socialiniuose moksluose turi būti gilesnis; neužtenka vien tik nurodyti, jog mes visi turime savo pasirodymus ir išėjimus, visi atliekame vaidmenis, praleidžiame savo eilę ir mėgstame apsimetinėti. Gal tai yra Barnumo ir Bailey`o pasaulis, o gal ir ne, galbūt mes esame vaikščiojantys šešėliai, o gal ir nesame, bet, rimtai traktuodami dramos analogiją, turime žengti toliau už įprastą ironiją, link išraiškos priemonių, kurios iš viso gali kaip nors atvaizduoti visuomeninį gyvenimą. Analogijų trūkumai - taip pat jų privalumai - tie, kad jos asocijuojasi su savo lyginamais dalykais abipusiai. Pažaidę su teatro idioma, kai kurie socialiniai mokslininkai pasijunta giliai įklimpę į jo estetiką.
Toks nuodugnesnis teatro analogijos (būtent analogijos, ne atsitiktinės metaforos) naudojimas socialinėje teorijoje išaugo iš įvairių, ne visai sugretinamų humanitarinių mokslų sferų. Viena vertus, gyvavo vadinamoji ritualinė dramos teorija, susijusi su įvairiomis asmenybėmis: Jane Harrison, Francisu Fergusonu, T.S.Eliotu ir Antoninu Artaudu. Antra vertus, yra amerikiečių literatūros teoretiko ir filosofo Kennetho Burke`o simbolinis veiksmas - "dramatizmas", kaip jis pats tai vadina; jo įtaka, bent jau Jungtinėse Valstijose, yra milžiniška ir, kadangi daugiau niekas nevartoja jo barokiško žodyno su visomis redukcijomis ir santykiais, - kartu sunkiai apčiuopiama. Blogiausia, kad šios nuostatos veda į priešingas puses. Ritualinė teorija lenkia į teatro ir religijos giminystę: drama - tai komunija, scena - tai bažnyčia. Simbolinio veiksmo teorija traukia į teatro ir retorikos bendrumą: drama - tai įtikinėjimas, tribūna - tai scena. Dėl to darosi sunku suvokti analogijos esmę - kuo teatras panašus į turgavietę. Neabejotina, kad liturgija bei ideologija yra teatrališka, kaip ir etiketas bei reklama. Tačiau nelabai aišku, kas iš to išeina.
Turbūt didžiausias ritualinės teorijos šalininkas dabar yra Victoras Turneris. Britų išugdytas, amerikiečių perugdytas antropologas Turneris savo puikiuose darbuose apie Centrinės Afrikos genties ritualizuotą gyvenimą išvystė "socialinės dramos", kaip regeneracijos proceso, koncepciją, gana panašią į Goffmano strateginę "socialinių žaidimų" sąveiką, kuri pritraukė daugelį gabių tyrinėtojų ir sukūrė stiprią interpretacijos mokyklą.
Turnerio manymu, socialinės dramos vyksta "visuose visuomenės organizacijos plotmėse nuo valstybės iki šeimos". Pagimdytos konfliktinių situacijų - kaimas suskyla į grupuotes, vyras primuša žmoną, regionas sukyla prieš valstybę, - jos rutuliojasi link atomazgos, bendruomenei atliekant konvencionalius veiksmus. Konfliktui išaugus iki krizės ir pagreitėjus suaudrintų jausmų tėkmei, kai visi žmonės jaučiasi pagauti bendros nuotaikos ir nutrūkę nuo savo socialinių saitų, krizei suvaldyti ir pašalinti pasitelkiamos ritualizuotos valdžios formos - bylinėjimasis, kivirčai, aukojimai, maldos. Jei pasiseka, žaizda užgyja, ir atkuriama buvusi padėtis ar kažkas į ją panašaus; jei ne, nusprendžiama, kad ritualizuotos valdžios formos padėti nebegali, ir suirutė baigiasi įvairiomis nelaimėmis: migracijomis, skyrybomis ar žmogžudystėmis katedroje. Turneris ir jo pasekėjai daugiau ar mažiau detaliai ir nuosekliai taikė šią schemą analizuodami genčių kelioninius ritualus, gydymo ceremonijas ir valdymo procesus, meksikiečių sukilimus, Islandijos sagas, Thomo Becketto konfliktą su Henriku II, pikareskines istorijas, tūkstantmečius procesus, Karibų karnavalus, indėnų rengiamas pejoto medžiokles ir politinius septintojo dešimtmečio perversmus. Forma, tinkanti visiems atvejams.
Tai, kad ritualo teorijos dramos analogijos versija tinka daugeliui atvejų, yra pagrindinis jos privalumas ir didžiausias trūkumas. Ji gali atskleisti esmingiausius socialinių procesų ypatumus, tačiau už tai tenka sumokėti - ryškiai besiskiriantys dalykai pilkai suvienodinami.
Ritualo teorija, įsišaknijusi kartotinėje socialinio veiksmo prigimtyje - vis iš naujo suvaidinamos ir taip išgyvenamos pažįstamos formos, - itin ryškiai atskleidžia laikiną ir kolektyvinę tokių veiksmų dimensiją su jai būdingu visuomeniškumu, pademonstruoja savo sugebėjimą pakeisti ne tik nuomones, bet, kaip apie tikrąją dramaturgiją kalbėdamas anglų kritikas Charles`as Morganas nurodė, ir jas turinčius žmones. "Toks didelis [teatro] poveikis, - rašo Morganas, - nėra pagrįstas nei proto argumentais, nei jausmų kerais... Tai lyg žmogaus sielą apgobiantis spektaklio vyksmas. Mes pasiduodame ir būname keičiami." Ar bent jau būname, kai veikia teatro magija. Tai, ką Morganas kitoje puikioje savo formuluotėje vadina "formos nežinomybe… numanomo baigtumo nebaigtumu", yra to "gobiančio vyksmo" jėga ir šaltinis. Vargu ar ši jėga, kaip parodė ritualo teoretikai, susilpnėja (ir dar mažiau tikėtina, jog ima atrodyti nežemiška), kai tas vyksmas pasireiškia moterų iniciacijų ritualuose, valstiečių revoliucijose, tautiniame epe ar inkvizicijos teisme.
Tačiau šių formaliai panašių procesų turinys skirtingas. Galima sakyti, jie reiškia skirtingus dalykus ir socialiniam gyvenimui suteikia skirtingas prasmes. Nors sunku patikėti, kad ritualo teoretikai šio fakto nepastebi, jie, būtent todėl, kad analizuoja bendruosius procesus, nėra pasiruošę jo deramai įvertinti. Didingi dramos ritmai, dominuojančios teatro formos įžvelgiamos visų rūšių, formų ir skirtingos reikšmės socialiniuose procesuose (nors iš tiesų ritualo teoretikams geriau sekasi dorotis su cikliškais, dažnais komedijų pasikartojimais negu su linijinėmis, nepasotinančiomis tragedijų sekomis, kurių pabaigas linkstama įsivaizduoti ne kaip išsipildymą, o kaip šūvį pro šalį). Individualizuojantys elementai, tai, kas skiria "Žiemos pasaką" nuo "Saikas už saiką" ar "Makbetą" nuo "Hamleto", paliekami enciklopediniam empirizmui, plačiai aprašinėjančiam kiekvieną teiginį - plus ēa change, plus c`est le mźme changement. Jei dramos, pasak Susanne Langer, - tai eilėraščiai veiksmo pavidalu, kai kas išleidžiama iš akių: ką būtent socialiai tie eilėraščiai sako.
Šis suvaidintos reikšmės dešifravimas ir yra tai, kam buvo sukurtas simbolinės veiklos metodas. Šioje srityje nesimato nė vieno cituotino vardo, tik ilgėjantis darbų sąrašas; kai kurie jų remiasi Kennethu Burke`u, kiti Ernstu Cassireriu, Northropu Frye`umi, Micheliu Foucault ar Emile`iu Durkheimu, ir visuose skubama pasakyti, ką koks nors suvaidintas sakymas - pamokslas, karūnavimo ceremonija, riaušės ar egzekucija - mums sako. Ritualo teoretikai, sutelkę žvilgsnius į patirtį, panašūs į ežius, o simbolinio veiksmo teoretikai, daugiau dėmesio skirdami išraiškai, labiau primena lapes.
Kadangi daiktų prigimtis dialektinė ir mums visiems reikia oponentų, tad abu metodai nepaprastai svarbūs. Dabar mums labiausiai reikia kokio nors būdo juos susintetinti. Analizuodamas tradicinę indonezišką Balio, kaip "teatro valstybės", santvarką - šitą pavyzdį pateikiu ne todėl, jog jis geras, o todėl, jog jis mano, bandžiau spręsti šią problemą. Šia analize, viena vertus (remdamasis Burke`u), bandžiau parodyti, kaip viskas - nuo giminingų grupių organizacijos, prekybos, papročių teisės ir vandens kontrolės iki mitologijos, architektūros, ikonografijos ir kremacijos - susidėsto į dramatišką aiškios politinės teorijos formulę, tam tikrą sampratą, kas yra ir kas turėtų būti visuomeninė padėtis, galia, valdžia, vyriausybė: būtent dievų pasaulio kopija, kartu esanti ir žmonių pasaulio modelis. Valstybė įstatymu sukuria tvarkos vaizdinį - pavyzdinį visiems, stebintiems iš vidaus ir išorės, - kuris tvarko visuomenę. Antra vertus (remiuosi Turneriu), kadangi gyventojai dažniausiai nėra vien tik žioplių minia, stebinti valstybės pasirodymus, jie būna fiziškai į juos įtraukiami, ypač į didingas, masines ceremonijas - Burgundijos masto politines operas, kurios veikia jų jausmus; ši dramos "mes pasiduodame ir esame keičiami" galia, sugebanti formuoti patirtį, - didelė jėga, palaikanti valstybės santvarką. Atsikartojanti forma, pačių žiūrovų pastatytas ir suvaidintas spektaklis (tokiu mastu, iki kokio toli bet kuriam teatrui) sudaro teorijos pagrindą.
Tačiau, mano supratimu, bent dalis tokių veikalų vertintojų turėtų būti humanitarai, nusimanantys apie teatrą, mimezę ir retoriką, turint omenyje ne tik mano darbus, bet visą tolydžio platėjantį socialinių analizių, kuriose dramos analogija vienu ar kitu pavidalu dominuoja, srautą. Kai socialiniai mokslininkai šnekučiuojasi apie veikėjus, scenas, siužetus, spektaklius ir vaidmenis, o humanitarai bamba apie motyvus, kompetenciją, įtaigą, mainus ir hierarchiją, juos skirianti riba, nors ir patogi puritonams vienoje pusėje ir kavalieriams - kitoje, atrodo labai netvari.
IV
Teksto analogija, kuria dabar susidomėjo socialiniai mokslininkai ir kuri tam tikru atžvilgiu pastaruoju metu labiausiai paveikė socialinę teoriją, yra pati rizikingiausia ir prasčiausiai išvystyta. "Tekstas" - dar pavojingiau neapibrėžtas terminas negu "žaidimas" ar "drama", ir jo vartojimas aiškinant socialinį veiksmą, žmonių elgseną su kitais žmonėmis radikaliai iškreipia sąvokas, įvelia į truputį groteskišką "įsivaizdavimą kaip". Aiškinti žmonių elgseną žaidėjo ir jo oponento, aktoriaus ir publikos analogijomis, kad ir kokie čia tykotų pavojai, atrodo kur kas natūraliau, nei remtis rašytojo ir skaitytojo analogija. Prima facie prielaida, kad šnipų, įsimylėjėlių, žiniuonių, karalių ar psichinių ligonių veiksmai yra vaidyba, atrodo kur kas priimtinesnė nei mintis, kad visi jų veiksmai - tai sakiniai.
Vis dėlto prima facie yra abejotinas orientyras, kai turime reikalų su analogijomis; jei būtų kitaip, vis dar vaizduotumėmės širdį kaip krosnį, o plaučius - kaip dumples. Teksto analogija turi ne iš karto pastebimų ir nepakankamai ištyrinėtų privalumų, o paviršiniai skirtumai tarp štai-mes-čia-ir-štai-mes-ten socialinės sąveikos ir puslapio eilučių rimties kaip tik ir suteikia teksto analogijai - ar bent gali tai padaryti, kai nesutarimai teisingai sutaikomi - jos interpretacijos jėgą.
Perėjimo nuo teksto prie teksto analogo, nuo rašymo, kaip diskurso, prie veiksmo, kaip diskurso, raktas, anot Paulo Ricoeuro, yra "įrašo" sąvoka: reikšmės fiksavimas. Kalbant mūsų posakiai plaukia pro šalį, kaip ir visi kiti poelgiai, jeigu tai, ką sakome, nėra užrašoma (ar kaip kitaip užfiksuojama), posakiai taip pat greit išnyksta, kaip ir poelgiai. Jei posakiai ir užrašomi, žinoma, jie vis tiek išnyksta tarsi Doriano Grėjaus jaunystė; tačiau bent jų reikšmė, tai, kas pasakyta, o ne sakymas, kuriam laikui tam tikru mastu išlieka. Apskritai paėmus, panašiai atsitinka ir veiksmo atveju: jo reikšmė gali išlikti taip, kaip jis pats negali.
Didžiausias teksto sąvokos išplėtimo, peržengiant ant popieriaus užrašytų ar akmenyje iškirstų rašmenų sampratos ribas, privalumas, kad atkreipiamas dėmesys būtent į šią aplinkybę: kaip veiksmas užrašomas, kokios šios procedūros priemonės ir kaip jos veikia, ką iš įvykių tėkmės išgriebtos ir užfiksuotos reikšmės - istorija iš nutikimų, mintys iš mąstymo, kultūra iš poelgių - teikia sociologinei interpretacijai. Požiūris, kad visuomenės institucijas, visuomenės papročius, visuomenės pokyčius galima "perskaityti", iš esmės keičia mūsų požiūrį į interpretaciją ir stumteli jį link mąstymo modelių, artimesnių vertėjui, egzegetui ar ikonografui negu testuotojui, aplinkybių analitikui ar viešosios nuomonės klausėjui.
Visa tai pavyzdingai raiškiai atskleidžia lyginamosios kalbotyros specialisto Altono Beckerio darbas apie Javos lėlių šešėlių teatrą, vadinamąjį wayang. Vajangavimas (nerandu kito tinkamo veiksmažodžio), pasak Beckerio, - tai teksto sudarymo būdas, simbolių grupavimas, siekiant sukurti išraišką. Norint jį suvokti, suprasti, ką jis reiškia, kaip tai daroma, pasak jo, reikia naujos filologijos.
Tradiciškai filologija, tekstu besiremiantis kalbos tyrinėjimas, priešingai nei labiau šneka besidominti lingvistika, aiškindavo senovinius, svetimkalbius ar ezoterinius tekstus žmonėms, kuriems tie tekstai yra senoviniai, svetimkalbiai ar ezoteriniai. Filologai paaiškina terminus, parašo komentarus, kur reikia, pateikia transkripciją ir vertimą - padaro viską, idant komentuojamas leidinys būtų kiek įmanoma suprantamesnis. Reikšmė fiksuojama metalygmeniu; iš esmės filologas, savotiškas antrinis autorius, perrašinėja: tekstą interpretuoja tekstu.
Kol kas šie dalykai nėra sudėtingi, kad ir kokie painūs jie gali pasirodyti praktikoje. Tačiau, kai filologinis tyrimas peržengia įprastų amatininkiškų procedūrų ribas (autentiškumo nustatymo, rekonstravimo, komentavimo) ir atsigręžia į konceptualius teksto prigimties klausimus - t. y. jo sandaros principų klausimus, - paprastumo nelieka. Viskas baigėsi tuo, pažymi Beckeris, kad pati filologija, dabar jau beveik nebevartojamas terminas, suskilo į atskiras ir besivaržančias disciplinas, o ypač išaugo siena tarp tų, kurie tyrinėja atskirus tekstus (istorikų, leidėjų, kritikų - jie mėgsta vadintis humanitarais), ir tų, kurie nagrinėja tekstų kūrimą apskritai (lingvistų, psichologų, etnografų - jie mėgsta vadintis mokslininkais). Įrašų studijos atsiejamos nuo įrašinėjimo studijų, fiksuotos reikšmės tyrimas atskiriamas nuo ją fiksuojančių socialinių procesų tyrimo. Pasekmė - dvigubas ribotumas. Trukdoma ne tik plėstis teksto analizei ir aprėpti nerašytinę medžiagą, bet ir taikyti sociologinę analizę rašytiniams tekstams.
Šį skilimą glaistys ir studijas, kaip tekstai sudaromi, kaip tai, kas pasakyta, išsivaduoja iš sakymo, integruos į socialinių reiškinių tyrinėjimus (apačių anekdotus, anglų patiekalus, afrikiečių kultines apeigas, amerikiečių vidurines mokyklas, indų kastas ar baliečių našlių deginimą - minim kelis pastaruoju metu ne Beckerio atliktus bandymus) "naujoji filologija", ar kaip kitaip bus pavadintas tas mokslas. "Daugiakultūriam pasauliui, - rašo Beckeris, - daugelio epistemologijų pasauliui, reikia naujoviško filologo, kontekstualių santykių specialisto, išmanančio visas sritis, kur teksto darymas... yra pagrindinė veikla, -- t.y. išmanančio literatūrą, istoriją, teisę, muziką, politiką, psichologiją, prekybą, net karą ir taiką".
Socialiniame tekste Beckeris išskiria keturias semiotinių ryšių grupes, kurias teks nagrinėti jo naujajam filologui: teksto dalių tarpusavio santykį; jo santykį su kitais istoriškai ir kultūriškai giminingais tekstais; jo santykį su tais tekstais, kurie vienaip ar kitaip jį sudaro; jo santykį su realijomis, esą esančiomis už jo. Akivaizdu, jog esama ir kitokių santykių - pavyzdžiui, teksto santykis su materia; ir dar akivaizdžiau, kad net tie santykiai kelia didelių, iki šiol gana nenoriai spręstų metodologinių problemų. "Rišlumas", "intertekstualumas", "intencija" ir "nuoroda" - šios sąvokos, kuriomis maždaug galima nusakyti keturias Beckerio santykių grupes, tampa miglotos, kai pakeli akis nuo pastraipos ar puslapio ir pažvelgi į veiksmą ar instituciją. Iš tiesų, kaip nurodė Nelsonas Goodmanas, jos nėra taip jau gerai pritaikytos pastraipai ar puslapiui, jau nekalbant apie paveikslą, melodiją, statulą ar šokį. Jei iš viso esama reikšmės teorijos, grindžiamos šia įvairialype kultūros reiškinių kontekstualizacija (tam tikras simbolinis konstruktyvizmas), ji tesireiškia kaupdama neaiškias užuominas ir nelabai susijusias idėjas.
Be abejo, ne visai aišku, kiek tokio pobūdžio analizė įstengs nusigauti už ypač ekspresyvių reiškinių (pavyzdžiui, lėlių teatro) ribų ir kaip jai, bandant tai padaryti, reikės prie jų prisitaikyti. "Gyvenimo - žaidimo" šalininkų dėmesį traukia sąveikavimas akis į akį, asistavimai ir baliukai - pati derlingiausia terpė jų pamėgtai analizei; "gyvenimo - scenos" atstovus dėl tos pačios priežasties vilioja kolektyvinės įtampos, karnavalai ir maištai; tuo tarpu "gyvenimo - teksto" šalininkai mėgsta tyrinėti vaizdingas formas: anekdotus, patarles, populiarųjį meną. Nėra čia nieko smerktina ar stebėtina: visada savos analogijos taikomos ten, kur jos atrodo labiausiai tinkančios. Vis dėlto jų ilgalaikė sėkmė neabejotinai priklauso nuo gebėjimo žengti toliau gana lengvos pradinės sėkmės ir atlaikyti sunkesnius, netikėtesnius išbandymus - žaidimo teorija paaiškinti pamaldas, dramos teorija atskleisti humoro esmę ar teksto teorija išanalizuoti karą. Dauguma šių triumfų, jei iš viso jų bus, ypač teksto teorijos atveju, vis dar ateityje. Kol kas jos apologetas gali daryti tik tai, ką čia dariau aš: pasiūlyti keletą taikymo pavyzdžių, nurodyti vieną kitą nerimą keliantį simptomą ir šauktis pagalbos.
V
Šiaip ar taip, pakaks pavyzdžių. Ne tik šios trys analogijos akivaizdžiai susipina, autoriams blaškantis tarp žaidybinių, draminių ir tekstinių idiomų, bet ir socialinių mokslų scenoje esama kitų, tokių pat iškilių humanistinių analogijų: tai ir kalbos aktų analizė, remiantis Austinu ir Searle`u; ir įvairūs diskurso modeliai, pavyzdžiui, Habermaso "komunikacinė kompetencija" bei Foucault "žinių archeologija"; ir reprezentaciniai metodai, atėję iš Cassirerio, Langerio, Gombricho ar Goodmano pažinimo estetikos; ir, žinoma, aukštesnioji Lévi-Strausso kriptologija. Šios analogijos dar nėra nusistovėjusios ir vienalytės: skirtumai tarp linkusių mąstyti žaismo ir strategijos kategorijomis, kuriuos minėjau kalbėdamas apie žaidimo analogiją, tarp ritualininkų ir retorikų dramos teorijos stovykloje kaip du vandens lašai panašūs į teksto metodo adeptų pasidalinimą: vyksta susirėmimai tarp antiinterpretacininkų - dekonstrukcionalizmo mandarinų ir neomarksistinių simbolių viršenybės tribūnų. Reikalai nėra išspręsti, dėl nieko nesusitarta, ir neatrodo, kad jie artimiausiu laiku bus sutvarkyti. Įdomiausia ne tai, kaip ši painiava didingai išsispręs, o ką visas tas rūgimo procesas reiškia.
Vienas jo reiškiamų, nors ir ne visai tiksliai, dalykų - iššūkis, mestas vienai pagrindinių tradicinių socialinių mokslų prielaidų. Griežtas teorijos ir duomenų atskyrimas, "žiauraus fakto" idėja; pastangos sukurti jokių subjektyvių aliuzijų neturintį formalų žodyną, "idealios kalbos" idėja; moralinio neutraliteto ir olimpiškos ramybės deklaravimas, "dieviškosios tiesos" idėja - nė vienas tas dalykas negali klestėti, kai aiškinimas imamas traktuoti kaip veiksmą ir jo prasmę, o ne poelgį ir jį nulėmusias priežastis jungiantis principas. Socialinės teorijos pokyčiai nepaprastai keičia ir keis (jei ši teorija toliau kis) mūsų suvokimą ne tiek to, kas yra žinojimas, kiek to, ką mes norime sužinoti. Socialiniai įvykiai turi priežastis ir būna veikiami socialinių institucijų; bet gali būti, kad būdas atskleisti, ką teigiame teigdami, yra ne tiek postulavimas ir jo matai, kiek išraiškų fiksavimas ir jų tikrinimas.
Dalies talentingų socialinių mokslininkų posūkis nuo fizinių procesų į simbolinių formų analogijas sociologų bendruomenėje sukėlė esminių diskusijų ne tik dėl jų taikomų metodų, bet ir dėl pačių tikslų. Šie debatai kasdien aštrėja. Neabejotinai praėjo socialinių mokslų aukso (o gal tai buvo tik vario?) amžius, kai, nepaisant skirtingų teorinių pozicijų ir empirikos reikalavimų, pagrindinis šios srities tikslas - atskleisti bendro gyvenimo dinamiką ir kreipti jį norima linkme - buvo visuotinai pripažįstamas. Šiandien darbuojasi daugybė socialinių mokslininkų, kuriems minties anatomija kur kas svarbesnė už elgesio savikontrolę.
Tačiau šis mūsų mąstymo, kaip mes mąstome, pasikeitimas trikdo ne tik socialinių mokslų pusiausvyrą. Didėjantis sociologų, antropologų, psichologų, politologų, o kartais net vieno kito šelmio ekonomisto susidomėjimas simbolių sistemos analize kelia - dažniausiai užslėptą, o kartais atvirą - klausimą, koks tokių sistemų santykis su tuo, kas vyksta pasaulyje; ir tai daroma tokiu būdu, prie kokio humanitarai nėra pratę ir kokio - pamokslaujant apie dvasines vertybes ir perkratytą gyvenimą - daug sunkiau išvengti, nei, kaip atrodo, daugeliui norėtųsi.
Jei socialinio mokslininko, kaip socialinio technologo, samprata kvestionuojama jo prasmės bei reikšmės požiūriu, tai juo labiau kvestionuotina humanitaro, kaip kultūros sarginio šuns, samprata. Specialistas išsiverčia neišrašinėdamas dvasinės elgsenos panacėjų, o sakyklos išminčius, skelbiantis visiems žinomas tiesas, verčiasi taip pat. Minties ir veiksmo santykį visuomenės gyvenime padeda suvokti ne kokia nors išmintis, o nuodugnios savo srities žinios. Toli gražu dar neaišku, kaip visa tai turime suvokti, kokios žaidimų, dramų ir tekstų, kuriuos mes dabar ne tiek išrandam ar pastebim, kiek išgyvenam, pasekmės. Siekiant didesnio aiškumo, dar teks labai daug ir labai atsargiai mąstyti visose visų takoskyrų pusėse.
Iš anglų k. vertė EDGARAS PLATELIS
Lithuanian translation of "Blurred genres" (80Aeng2)
online source: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2910&kas=straipsnis&st_id=550
Using this text is also subject to the general HyperGeertz-Copyright-regulations based on Austrian copyright-law (2001), which - in short - allow a personal, nonprofit & educational (all must apply) use of material stored in data bases, including a restricted redistribution of such material, if this is also for nonprofit purposes and restricted to a specific scientific community (both must apply), and if full and accurate attribution to the author, original source and date of publication, web location(s) or originating list(s) is given ("fair-use-restriction"). Any other use transgressing this restriction is subject to a direct agreement between a subsequent user and the holder of the original copyright(s) as indicated by the source(s). HyperGeertz@WorldCatalogue cannot be held responsible for any neglection of these regulations and will impose such a responsibility on any unlawful user.
Each copy of any part of a transmission of a HyperGeertz-Text must therefore contain this same copyright notice as it appears on the screen or printed page of such transmission, including any specific copyright notice as indicated above by the original copyright holder and/ or the previous online source(s).